Diskomfortas yra pirmas žingsnis; sąmoningumas pakeičia kryptį.
KOKIAS SĄVOKAS TURĖTUMĖTE ŽINOTI KAIP PEDAGOGAS?
Įvairiose mokymosi ir pratybų aplinkose atskirtis retai prasideda nuo atviro atstūmimo. Dažnai viskas prasideda nuo nepatogumo. Suprasti, kaip vystosi šis procesas, yra būtina norint užkirsti kelią atskirčiai dar jai neįsitvirtinus.
Skirtumų baimė reiškia nerimą, kurį žmonės gali pajusti susidūrę su nepažįstamu elgesiu, vertybėmis ar bendravimo būdais. Ši reakcija paprastai yra susijusi su netikrumu ar žinių trūkumu, o ne su realia grėsme. Klasėse tai gali pasireikšti tyla, vengimu, juokeliais ar pasipriešinimu dirbti kartu. Šios reakcijos dažnai yra nesąmoningos ir kyla iš nesaugumo jausmo, o ne iš priešiškumo.
Kai nepatogumo jausmas nėra sprendžiamas, jis gali peraugti į socialinį distancijavimą. Socialinis distancijavimas reiškia emocinio ar socialinio atstumo kūrimą nuo tam tikrų asmenų ar grupių, pavyzdžiui, vengiant bendrauti, neįtraukiant asmens į grupinį darbą ar ribojant jo dalyvavimą. Laikui bėgant tai gali sukelti atskirtį, kai kai kurie mokiniai jaučiasi ignoruojami, izoliuoti ar nušalinti.
Šiuos procesus stipriai formuoja grupių dinamika. Grupės natūraliai brėžia ribas, nustatančias, kas joms priklauso, o kas ne, dažnai remdamosi kalba, kilme, mokymosi stiliumi ar pastebimais skirtumais. Kai įsitvirtina mąstymas „mes ir jie“, stereotipai ir atsiribojimas gali tapti norma. Grupės normos taip pat vaidina svarbų vaidmenį: jei grupėje atskirtis ar juokeliai yra priimtini, asmenys gali perimti tokį elgesį, kad išlaikytų priklausymą grupei, net jei asmeniškai tam nepritaria.
Nepatogumas ir distancijavimas paprastai prasideda kaip automatinės reakcijos, o ne kaip sąmoningi sprendimai ką nors atskirti. Žmonės gali nesuprasti, kad vengia ko nors ar riboja bendravimą. Tačiau distancijavimui tęsiantis, procesas gali tapti sąmoningesnis ir įprastesnis. Štai kodėl ankstyvas sąmoningumas ir įsikišimas yra lemiami veiksniai.
Pedagogams ankstyvų nepatogumo ženklų atpažinimas, dialogo skatinimas ir struktūrizuotų galimybių bendradarbiauti kūrimas gali padėti išvengti eskalacijos nuo nepatogumo iki atstūmimo. Taip pat svarbu aktyviai įgalinti mokinius, kuriems kyla atskirties rizika, skiriant jiems matomus vaidmenis, bendrą atsakomybę ir prasmingą dalyvavimą grupiniame darbe, užuot palikus juos tik pasyviais įtraukties objektais. Edukatoriai taip pat turėtų stebėti savo veiksmus, nes kasdieniai žodžiai ar elgesys gali netyčia sustiprinti atskirtį. Atvirumo, sąžiningumo ir pagarbos demonstravimas padeda nustatyti grupės normas, palaikančias įtraukią ir bendradarbiavimu grįstą mokymosi aplinką.
KAIP GALITE TAI PAAIŠKINTI STUDENTAMS?
Grupėse atskirtis dažnai prasideda nuo mažų nepatogumo akimirkų, o ne nuo atviro stūmimo šalin. Dėl to kai kurie žmonės gali būti ignoruojami, paliekami nuošalyje nuo užduočių arba jiems skiriamas ne toks aktyvus vaidmuo – ypač kai grupė laikosi tų pačių įpročių jų nekvestionuodama. Norint tai pakeisti, svarbu anksti pastebėti šiuos dėsningumus ir užtikrinti, kad tiems, kurie lieka nuošalyje, būtų suteiktos tikros galimybės dalyvauti, vadovauti ir prisidėti. Įtrauktis geriausiai veikia tada, kai kiekvienas turi aktyvų vaidmenį, o ne tada, kai kiti yra tiesiog „malonūs“ ar tolerantiški.
| VEIKSMŲ ELEMENTAS | Rodykite atvirumo pavyzdį: savo elgesiu demonstruokite smalsumą, naudokite įtraukią kalbą ir užtikrinkite sąžiningą dalyvavimą, taip parodydami mokiniams, kaip nepatogumą galima valdyti konstruktyviai. |
|---|